Kaip mes tai darome

Saleziečių kongregacija pasaulyje

Saleziečių charizma, stilius ir auklėjimo sistema
Saleziečių charizma, subrendusi iš šventojo Jono Bosko dvasinės ir pastoracinės patirties, sujungia dvasinę ir ugdomąją dimensijas į vieningą projektą, nukreiptą į visapusišką jaunimo augimą, ypatingą dėmesį skiriant vargingiausiems. Šis projektas reiškiasi gyvenimo stiliumi, savita dvasingumu ir pedagoginiu metodu, vadinamu „Prevencine sistema“.

1. Įkvėpimo šaltiniai ir dvasinės gairės
Saleziečių dvasingumas įsišaknijęs Evangelijoje ir Jėzuje Kristuje atpažįsta pastoracinės veiklos pavyzdį: dėkingumą Tėvui, ypatingą meilę mažiesiems, apaštališką uolumą, Gerojo Ganytojo laikyseną, kuris ugdo romumu ir savęs dovanojimu, bendrystės siekį.
Greta kristologinės atramos svarbiausią vietą užima Marija, garbinama kaip Krikščionių Pagalba ir laikoma ugdymo darbo vedle. Don Bosco ją pripažino lemiamu buvimu ir steigiant Kongregaciją bei Marijos Krikščionių Pagalbos dukterų institutą. Marijos pamaldumas reiškiasi vaikišku pasitikėjimu, malda – ypač Rožiniu – ir jos tikėjimo bei atvirumo Dievo planui sekimu.
Ir šventasis Juozapas nurodomas kaip klusnumo, darbštumo ir santūrumo pavyzdys, ypač dėl jo ugdomosios atsakomybės už paauglį Jėzų.

2. Vienijantis centras: pastoracinė meilė
Saleziečių dvasios sintezė yra pastoracinė meilė, suprantama kaip konkretus atsidavimas jaunimo išganymui ir žmogiškajam ugdymui. Ji lemia pasirinkimus, santykius ir ugdymo struktūras. Apaštalinė veikla nėra atskirta nuo dvasinio gyvenimo: ugdymo darbas išgyvenamas kaip bendradarbiavimas Dievo darbe ir kaip vienybės su Juo vieta, pagal „kontempliacijos veikloje“ logiką.
Toks požiūris reiškia stiprų bažnytinį jausmą: bendradarbiavimą su vietos Bažnyčia, bendrystę su Magisteriumu ir rūpestį ugdyti jaunimo brandžią bažnytinę sąmonę.

3. Saleziečių stiliaus bruožai
Ugdymo stilių apibūdina kelios nuolat pasikartojančios nuostatos:
– Ypatinga meilė jaunimui, laikomam privilegijuotu misijos pašnekovu.
– Meilingumas, t. y. ugdomasis santykis, grįstas pagarba, nuoširdumu, iniciatyvumu ir pasitikėjimo atmosfera.
– Šeimos dvasia, siekianti kurti aplinką, kurioje ugdytojai ir jaunimas jaustųsi bendrai atsakingi ir priimti.
– Optimizmas ir džiaugsmas, kaip pasitikėjimo asmens ištekliais ir Dievo malone išraiška.
– Darbas ir susilaikymas, suprantami kaip nenuilstamas darbštumas, derinamas su pusiausvyra, saikingumu ir savitvarda.
– Kūrybiškumas ir lankstumas, atsižvelgiant į „laiko ženklus“ ir konkrečius jaunimo aplinkos poreikius.
Kasdienybė laikoma įprasta dvasinio augimo vieta: šventumas siūlomas kaip džiugi ištikimybė savo gyvenimo luomo pareigoms.

4. Prevencinė sistema
Don Bosco sukurtas ugdymo metodas vadinamas Prevencine sistema. Ji remiasi trimis principais: protu, religija ir meilingumu.
– Protas primena dialogo, įtikinimo ir asmeninės atsakomybės vertinimą.
– Religija reiškia atvirumą transcendentinei dimensijai ir aiškią atramą į Evangeliją.
– Meilingumas išreiškia artimą, dalyvaujantį ir gebantį pelnyti meilę ugdomąjį buvimą.
Sistema neapsiriboja pedagogine technika, bet sudaro integruotą dvasinę ir ugdomąją patirtį, kurioje evangelizacija ir ugdymas vienas kitą palaiko. Saleziečių jaunimo dvasingumas iš tiesų siūlo tikėjimo ir gyvenimo, draugystės su Kristumi, bažnytinio įsipareigojimo ir atsakingos tarnystės visuomenėje sintezę.

Apskritai saleziečių charizma pasireiškia kaip nuolatinis ugdymo projektas, jungiantis dvasinę dimensiją, apaštalinį įsipareigojimą ir konkretų rūpestį visapusišku jaunimo augimu.