Auklėjimo sistema
Saleziečių kongregacija pasaulyje
Don Bosco auklėjimo sistema
Don Bosco neparašė pedagogikos traktato. Jis dešimtmečius dirbo su jaunuoliais, stebėjo, taisė kryptį, mokėsi iš patirties. Jo vardu vadinama auklėjimo sistema gimė ne prie rašomojo stalo, bet išaugo iš kasdienio sąlyčio su tūkstančiais jaunuolių, kurių daugelis atėjo iš gatvės, fabrikų, kalėjimų. Tai sistema, giliai įsišaknijusi tikrame gyvenime.
Prevencinė sistema
Don Bosco savo auklėjimo būdą pavadino „Prevencine sistema“, priešpriešindamas ją tam, ką jis pats vadino „represine sistema“. Skirtumas paprastas, bet esminis: užuot laukęs, kol jaunuolis suklys, kad paskui jį nubaustų, auklėtojas iš anksto atsistoja šalia jo, kuria palankią aplinką, užkerta kelią neigiamoms situacijoms ir lydi augimą savo buvimu ir pasitikėjimu.
Ši sistema remiasi trimis žodžiais: protu, religija ir meilumu.
Protas reiškia, kad kiekviena taisyklė, kiekvienas reikalavimas, kiekviena riba turi būti paaiškinta ir suprasta. Auklėtojas neprimeta iš aukšto, bet kalbasi, motyvuoja, įtikina. Jaunuolis nėra objektas, kurį reikia drausminti, bet asmuo, gebantis suprasti ir rinktis.
Religija suprantama ne vien pamaldumo prasme, bet kaip nuoroda į gyvenimo viziją, suteikiančią prasmę ir kryptį. Don Bosco buvo įsitikinęs, kad visapusiškas ugdymas negali apsieiti be dvasinio matmens: ne kaip išorinės prievolės, bet kaip pasiūlymo, padedančio jaunam žmogui kurti savo tapatybę.
Meilumas yra bene būdingiausias terminas. Jis reiškia ne tiesiog būti maloniam ar atlaidžiam, bet užmegzti su jaunuoliu tikrą santykį, kupiną pagarbos, artumo, nuoširdaus domėjimosi jo gyvenimu. Don Bosco sakydavo, kad neužtenka mylėti jaunimą: reikia, kad jie tai jaustų.
Auklėtojo buvimas
Vienas konkrečiausių Don Bosco sistemos elementų yra auklėtojo buvimas tarp jaunuolių. Ne už katedros ar langelio, bet kiemuose, žaidimuose, neformaliuose pokalbiuose. Don Bosco šį stilių vadino „asistencija“, tačiau ne priežiūros prasme: tai buvo dalyvaujantis buvimas, kuris kūrė santykį ir užkirto kelią tuštumai, kurioje gali gimti neigiamas elgesys.
Toks buvimas paverčia ugdymo aplinką panašia į šeimą: vieta, kur žmonės vieni kitus pažįsta, myli, vieni kitiems padeda.
Vis dar aktuali sistema
Praėjus beveik dviem šimtmečiams, Prevencinė sistema tebetaikoma tūkstančiuose saleziečių įstaigų visame pasaulyje. Ne todėl, kad ji liko nepakitusi, bet todėl, kad jos pagrindiniai principai atlaiko kintančius kontekstus: santykio centriškumas, pagarba asmeniui, pasitikėjimas kiekvieno jaunuolio augimo galimybėmis yra vertybės, kurios nesensta.
Don Bosco suprato kai ką esminio: jaunuolis, kuris jaučiasi mylimas ir gerbiamas, jau nuėjo pusę kelio. Auklėtojo užduotis – padėti jam nueiti kitą pusę.
