Herbas

Saleziečių kongregacija pasaulyje

Saleziečių herbas

Saleziečių herbas yra vienas reikšmingiausių Saleziečių kongregacijos tapatybės ženklų. Tai ne vien institucinė emblema ir ne paprastas priklausomybės ženklas: tai vaizdinė Don Bosco charizmos, jo dvasinės programos ir saleziečiams Bažnyčioje bei pasaulyje patikėtos misijos sintezė.

Savo simboliais herbas išreiškia saleziečių pašaukimo šerdį: gyventi Dievui ir jaunimui, ypač vargingiausiems ir apleistiems, pagal Don Bosco pasirinktą šūkį: Da mihi animas, cetera tolle – „Duok man sielų, visa kita pasiimk“.

Herbo kilmė
Saleziečių kongregacija, kurią Don Bosco įkūrė 1859 m. gruodžio 18 d., iš pradžių neturėjo oficialaus herbo. Pirmaisiais metais Draugijos antspaudui buvo naudojamas Kongregacijos globėjo šventojo Pranciškaus Saleziečio atvaizdas su lotynišku užrašu, nurodančiu Pamaldžiąją Saleziečių draugiją. Tuo metu vartotas šūkis buvo: Discite a me quia mitis sum – „Mokykitės iš manęs, nes aš romus“ – evangelinė nuoroda, visiškai atitinkanti šventajam Pranciškui Saleziečiui būdingą švelnumo, romumo ir pastoracinės meilės dvasią.
Oficialaus herbo poreikis subrendo 1884 m., statant Švenčiausiosios Jėzaus Širdies baziliką Romoje, kurią popiežius Leonas XIII patikėjo Don Bosco. Buvo nuspręsta greta popiežių Pijaus IX ir Leono XIII herbų pastatyti ir saleziečių herbą. Pirmąjį eskizą 1884 m. rugsėjo 12 d. Aukščiausiajai kapitulai pristatė kun. Antonio Sala. Piešinį sukūrė profesorius Boidi, Turino Šv. Jono Evangelisto kolegijos techninio piešimo mokytojas ir saleziečių bendradarbis.
Projekte jau buvo esminiai dabartinio herbo elementai: inkaras, liepsnojanti širdis, šventasis Pranciškus Salezietis, žvaigždė, miškas, kalnai, palmė, laurai, rožių vainikas, kryžius ir šūkis. Don Bosco asmeniškai pakeitė kai kurias detales, ypač skydo viršuje esančią žvaigždę pakeisdamas spinduliuojančiu kryžiumi. Žvaigždė buvo palikta kometos pavidalu, virš širdies.
Oficialus herbas pirmą kartą pasirodė Don Bosco 1885 m. gruodžio 8 d., Švenčiausiosios Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo šventės dieną, išsiųstame aplinkraštyje. Nuo tada jis iš esmės išliko Saleziečių kongregacijos heraldiniu ženklu.

Bendroji prasmė
Saleziečių herbas viename atvaizde sujungia teologines dorybes, Įkūrėjo atminimą, nuorodą į Draugijos globėją ir dvasinę saleziečių misijos kryptį.
Žvaigždė, inkaras ir širdis atitinkamai primena tikėjimą, viltį ir meilę. Šventasis Pranciškus Salezietis nurodo į švelnumo ir gerumo apaštalinį stilių. Miškas primena Don Bosco ir jo ištakas. Kalnai nurodo pašaukimą į šventumą. Palmė ir laurai primena atlygį, pažadėtą ištikimam, pasiaukojančiam ir doram gyvenimui. Rožių vainikas primena misijos grožį ir vargus. Kryžius viršuje viską nukreipia į Kristų, saleziečių pašaukimo šaltinį ir išsipildymą.

Žvaigždė: tikėjimas
Žvaigždė yra tikėjimo simbolis, šviesa, rodanti kelią. Krikščioniškoje tradicijoje ji nurodo į Kristaus, pasaulio šviesos ir žmonijos vedlio, buvimą. Saleziečių herbe žvaigždė rodo, kad ugdymo ir pastoracinis darbas kyla ne iš paprasto žmogiško sumanymo, o iš tikėjimo Dievu ir troškimo vesti jaunimą į susitikimą su Juo.

Inkaras: viltis
Skydo centre esantis inkaras simbolizuoja viltį. Kaip jūroje inkaras užtikrina stabilumą tarp bangų, taip krikščioniškoji viltis palaiko širdį išbandymuose, varguose ir istorijos netikrumuose.
Saleziečių tradicijoje inkaras primena, kad ugdyti visada yra vilties aktas: vilties Dievu, jaunimu ir gėriu, kuris gali augti net pačiose trapiausiose situacijose.

Širdis: meilė
Liepsnojanti širdis yra pastoracinės meilės simbolis. Ji primena karštą Kristaus meilę ir visišką savęs dovanojimą, kuris apibūdino Don Bosco gyvenimą.
Saleziečių misija pirmiausia kyla ne iš organizacijos, o iš širdies, degančios Dievui ir jaunimui. Širdis herbe išreiškia konkrečią, veiklią, ugdančią ir misijinę meilę, gebančią būti arti ypač tų, kurie vargšai, vieniši ar apleisti.

Šventasis Pranciškus Salezietis
Šventojo Pranciškaus Saleziečio figūra primena Kongregacijos globėją. Don Bosco norėjo, kad jo sūnūs vadintųsi saleziečiais būtent tam, kad primintų šventojo Ženevos vyskupo gerumą, švelnumą, kantrybę ir apaštalinę meilę.
Plunksna ir lapas, lydintys jo atvaizdą, primena ir spaudos apaštalavimo, gero skaitymo ir populiaraus krikščioniškosios kultūros skleidimo svarbą. Don Bosco labai vertino komunikaciją ir norėjo, kad ir rašytinis žodis būtų evangelizacijos ir ugdymo priemonė.

Miškas
Apatinėje skydo dalyje esantis miškas tiesiogiai primena Įkūrėjo pavardę (it. bosco – miškas). Tačiau tai ne vien vardo nuoroda. Jis nurodo į kuklias ir apvaizdines Don Bosco šaknis, jo valstietišką kilmę, jo šeimos paprastumą ir konkrečią istoriją, iš kurios gimė saleziečių misija.
Miške saugomas ištakų atminimas: pašaukimas, subrendęs skurde, darbe, paprastame tikėjime ir Dievo sapnuose.

Kalnai
Už miško kylantys kalnai nurodo krikščioniškosios tobulybės viršūnes, kurių kiekvienas salezietis yra pašauktas siekti. Biblinėje ir dvasinėje tradicijoje kalnas yra susitikimo su Dievu vieta, kilimo, apsivalymo ir šventumo įvaizdis.
Saleziečių herbe jie primena, kad ugdymo misija negali būti atskirta nuo dvasinio gyvenimo. Salezietis pašauktas į šventumą pačioje misijos širdyje, gyvendamas savo pašventimą tarp jaunimo ir jaunimui.

Palmė ir laurai
Palmė ir laurai, persipynę skydo apačioje, yra pergalės, ištikimybės, aukos ir šlovės ženklai. Palmė primena kankinystę, ištvermę ir Kristaus pergalę prieš mirtį. Visada žaliuojantys laurai simbolizuoja garbę, taiką ir nemirtingumą.
Kartu jie rodo, kad saleziečio gyvenimas neša vaisių, kai yra dovanojamas. Apaštališkas vaisingumas kyla iš ištikimybės, aukos ir pasirengimo atiduoti savo gyvenimą jaunimo gerovei ir Dievo karalystei.

Rožių vainikas
Skydo viršuje esantis rožių vainikas primena saleziečių pašaukimo grožį ir kartu jo reikalavimus. Jį galima skaityti garsiojo sapno apie rožių pavėsinę šviesoje: rožės reiškia misijos džiaugsmą, pažadą ir vaisingumą; spygliai primena vargą, auką ir kantrybę, reikalingus ištikimai ją gyventi.

Saleziečių misija yra šviesi ir džiugi, bet ne be kryžiaus. Don Bosco moko derinti abi dimensijas: dovanos grožį ir meilės kainą.

Kryžius
Herbo viršūnėje yra spinduliuojantis kryžius. Tai ne paprasta puošmena, o visos emblemos dvasinis centras. Visi herbo elementai kryžiuje randa savo giliausią prasmę.
Tikėjimas, viltis, meilė, saleziečių švelnumas, ugdymo misija, kilimas į šventumą ir gyvenimo dovanojimas yra nukreipti į nukryžiuotą ir prisikėlusį Kristų. Kryžius primena, kad saleziečių darbas priklauso Jam ir iš Jo gauna jėgą, šviesą ir vaisingumą.

Šūkis: Da mihi animas, cetera tolle
Šūkis Da mihi animas, cetera tolle – „Duok man sielų, visa kita pasiimk“ – yra aukščiausia saleziečių dvasios sintezė. Don Bosco norėjo jo herbe, nes jame atpažino savo gyvenimo ir sūnums patikėtos misijos programą.
Šie žodžiai išreiškia absoliutų asmenų išganymo pirmumą. Jie reikalauja į centrą statyti jaunimą, jo orumą, jo žmogiškąjį ir krikščioniškąjį augimą, jo amžinąją lemtį. Visa kita – prestižas, patogumai, asmeniniai interesai, saugumas – lieka antrame plane.
Šūkis nėra dekoratyvi formulė, o dvasinis palikimas. Jis apibrėžia saleziečių pašaukimo šerdį: visiškai priklausyti Dievui, kad visiškai atsiduotum jaunimui.

Herbo aktualumas šiandien
Ir šiandien saleziečių herbas išlaiko nepakitusią simbolinę galią. Jis primena Kongregacijai jos kilmę, tapatybę ir misiją. Jis kviečia kiekvieną salezietį gyventi tikėjimu, viltimi ir meile; sekti Kristų kryžiaus keliu; sekti šventojo Pranciškaus Saleziečio apaštališku švelnumu; saugoti Don Bosco širdį; ieškoti šventumo ugdymo ir pastoracinėje tarnystėje.
Saleziečių herbas nėra vien skiriamasis ženklas. Tai atmintis, tapatybė ir misija. Tai palikimas, patikėtas Kongregacijai ir visiems, kurie dalijasi Don Bosco charizma: ieškoti sielų, tarnauti jaunimui, viską atiduoti iš meilės Dievui.