Kodėl saleziečiai daro tai, ką daro
Saleziečių kongregacija pasaulyje
Kodėl? Kokia motyvacija?
Klausimas „kodėl saleziečiai daro tai, ką daro?“ paliečia pačią saleziečių pašaukimo šerdį. Jis visų pirma susijęs ne su įstaigomis, struktūromis ar veikla – oratorijomis, mokyklomis, profesinio mokymo centrais, universitetais, parapijomis, socialinėmis įstaigomis ir kt., – bet su vidine šaknimi, kuri visa tai gimdo. Priežastis, dėl kurios saleziečiai daro tai, ką daro, pirmiausia yra teologinė, o tik paskui organizacinė: ji kyla iš Dievo patirties ir bažnytinio pašaukimo.
1. Nes jie tiki išankstine Dievo meile
Pradžioje yra tikrumas, kad Dievas myli kiekvieną žmogų, o ypač jaunimą. Saleziečių pašaukimas remiasi šiuo įsitikinimu: kiekvienas jaunuolis neša savyje gėrio sumanymą – dažnai paslėptą, kartais sužeistą, bet tikrą. Tada auklėjimas tampa bendradarbiavimu su malonės veikimu.
Don Bosco šūkis – „Da mihi animas, cetera tolle“ – išreiškia šią auklėtojo aistrą. Tai ne socialinis aktyvizmas, bet atsidavimas visapusiškam žmogaus išganymui. Saleziečiai dirba auklėjimo srityje, nes auklėjime mato ypatingą augimo ir visapusiško žmogaus ugdymo vietą.
2. Nes jaučiasi siunčiami pas jaunimą, ypač vargingiausią
Saleziečių „kodėl“ glaudžiai susijęs su evangeliniu pirmenybės teikimu. Misija nėra bendrinė: ji skirta jaunimui, ypatingą dėmesį skiriant tiems, kurie gyvena materialiniame, kultūriniame ar dvasiniame skurde. Šis pasirinkimas kyla ne iš sociologinės strategijos, bet iš evangelinio tikrovės skaitymo.
Vargšai jaunuoliai yra ne problema, kurią reikia tvarkyti, bet teologinė vieta: juose ypatingu būdu apsireiškia Kristaus kvietimas. Todėl saleziečiai renkasi gyventi egzistenciniuose paribiuose, dalytis kasdieniu jaunuolių gyvenimu, siūlyti ugdymo erdves, kuriose jie jaustųsi priimti ir vertinami.
3. Nes tiki auklėjimu kaip perkeitimo keliu
Auklėjimo pasirinkimas nėra neutralus. Jis reiškia aiškią antropologinę viziją: žmogus geba augti, prisiimti atsakomybę, atsiverti transcendencijai. Don Bosco sukurta Prevencinė sistema, grindžiama protu, religija ir meilumu, šią viziją paverčia veikimu.
Saleziečiai daro tai, ką daro, nes tiki, kad prevencija veiksmingesnė už represijas, kad buvimas paveikesnis už kontrolę, kad auklėjamasis santykis yra vieta, kur kuriama ateitis. Investuoti į mokyklą, profesinį mokymą, dvasinį palydėjimą reiškia prisidėti prie teisingesnės ir solidaresnės visuomenės kūrimo.
4. Nes pripažįsta save charizmos paveldėtojais
Saleziečiai daro tai, ką daro, nes žino, kad jiems patikėta charizma, kurią Šventoji Dvasia Bažnyčioje pažadino per šv. Joną Boską. Charizma nėra statiškas praeities prisiminimas, bet dinamiška jėga, kurią reikia aktualizuoti įvairiuose istoriniuose ir kultūriniuose kontekstuose.
Būti ištikimiems Don Bosco reiškia kūrybingai atpažinti naujas jaunimo skurdo formas, vartoti tinkamą kalbą, gyventi naujose ugdymo aplinkose, taip pat ir skaitmeninėse. Ištikimybė yra ne formų kartojimas, bet nuoseklumas su pirmine įžvalga: mylėti jaunimą ir vesti jį į susitikimą su Kristumi.
5. Nes nori ugdyti „gerus krikščionis ir sąžiningus piliečius“
Šis posakis apibendrina visapusišką žmogaus viziją. Saleziečių auklėjimas neatskiria religinio matmens nuo pilietinio. Ugdyti „gerus krikščionis“ reiškia lydėti į sąmoningą ir gyvenamą tikėjimą; ugdyti „sąžiningus piliečius“ reiškia auklėti socialinei atsakomybei, teisėtumui, darbui, solidarumui.
Taigi saleziečių veiklos „kodėl“ yra ir kultūrinis bei socialinis. Saleziečiai įsitikinę, kad visuomenės perkeitimas eina per sąžinių ugdymą. Todėl jie skiria jėgų mokyklai, universitetui, profesiniam mokymui, jaunimo sielovadai.
6. Nes patiria, kad džiaugsmas įmanomas
Išskirtinis saleziečių charizmos bruožas yra džiaugsmas. Ne paviršutiniškas džiaugsmas, bet linksmumas, kylantis iš Evangelijos. Saleziečiai daro tai, ką daro, nes patyrė, kad šventumas įmanomas, ir nori jį pasiūlyti jaunimui kaip tikrovišką ir patrauklų kelią.
Saleziečių ugdymo aplinka – dažnai apibūdinama kaip „namai, kurie priima, parapija, kuri evangelizuoja, mokykla, kuri parengia gyvenimui, kiemas, kuriame susitinkama“, – išreiškia šį įsitikinimą: tikėjimas nenuskurdina žmogiškumo, bet jį išbaigia.
Galiausiai saleziečių „kodėl“ yra atsakas į pašaukimą. Jie daro tai, ką daro, nes jaučiasi Dievo siunčiami pas jaunimą; nes tiki perkeičiančia auklėjimo galia; nes gyvena pašvęstąjį gyvenimą, kuris daro juos Kristaus meilės ženklais; nes pripažįsta save tebesitęsiančios charizminės istorijos dalimi.
Kiekviena įstaiga, kiekviena iniciatyva, kiekvienas projektas čia randa savo galutinę motyvaciją. Tai ne tiesiog „daryti gera“, bet būti Dievo meilės ženklais ir nešėjais pačioje jaunimo pasaulio širdyje.
