Globėjas ir bendraglobiai

Saleziečių kongregacija pasaulyje

Marija Krikščionių Pagalba, pagrindinė Saleziečių kongregacijos Globėja

Saleziečių kongregacija Mariją Krikščionių Pagalbą pripažįsta savo pagrindine Globėja. Don Bosco pamaldumas Mergelei šiuo titulu nebuvo šalutinis jo dvasingumo elementas, bet esminė jo charizmos dimensija. Jis pats sakydavo: „Viską padarė Ji.“ Šiuose žodžiuose glūdi gilus suvokimas, kad saleziečių darbas gimsta ir auga motiniškai vadovaujant Marijai.

Titulas „Auxilium Christianorum“ siekia Bažnyčios tradiciją, ypač tų išbandymų, kuriuos patyrė krikščionių tauta, kontekstą. Don Bosco jį perima politinės ir kultūrinės įtampos laikotarpiu, įsitikinęs, kad Marija ir toliau palaiko Bažnyčią jos istoriniame kelyje. Vis dėlto jo pamaldumas reiškiasi ne poleminėmis ar gynybinėmis formomis, o vaikišku ir veikliu pasitikėjimu.

Marijos Krikščionių Pagalbos bazilikos statybą Turine, Valdoko kvartalo širdyje, įkvėpė Ji pati. Pastatas yra ne vien architektūros paminklas, bet regimas tikėjimo ženklas: Marija yra Bažnyčios gyvenime ir ugdymo darbe. Aplink baziliką išaugo dvasinės spinduliuotės centras, kuris ir toliau traukia piligrimus iš viso pasaulio.

Don Bosco Marija yra Motina ir Mokytoja. Motina, nes švelniai lydi jaunimo kelią, ypač vargingiausių ir apleistų; Mokytoja, nes ugdo tikėjimą, klusnumą Dvasiai, atvirumą Dievo planui. Saleziečių pedagogikoje Marijos dimensija nėra šalutinė: ugdyti reiškia ir įvesti į vaikišką santykį su Mergele.

Pamaldumas Marijai Krikščionių Pagalbai glaudžiai susijęs su Eucharistija. Don Bosco siūlė jaunimui dvasinį kelią, grįstą sakramentais, dažna išpažintimi ir uoliu Komunijos priėmimu. Šiame horizonte Marija yra ta, kuri veda prie Kristaus ir formuoja malonei atviras širdis. Jo įkurta Marijos Krikščionių Pagalbos asociacija (ADMA) gimė būtent tam, kad palaikytų šį dvasingumą ir skatintų maldą už Bažnyčią ir popiežių.

Saleziečių charizmoje Marija Krikščionių Pagalba yra ne tik pamaldumo objektas, bet ir misijoje veikiantis buvimas. Saleziečiai, Marijos Krikščionių Pagalbos dukterys ir Saleziečių šeimos grupės Joje atpažįsta savo apaštalinės veiklos vedlę ir atramą. Gegužės 24-osios, Marijos Krikščionių Pagalbos iškilmės, šventimas kasmet tampa atnaujintos priklausomybės ir pasivedimo akimirka.

Don Bosco patirtyje Marija taip pat yra atvirumo ir veiklumo pavyzdys. Jos „fiat“ tampa pašaukimo atsako paradigma. Joje kontempliuojamas konkretus, istorijoje įsikūnijęs tikėjimas, gebantis įveikti sunkumus neprarandant pasitikėjimo Dievu. Ši dimensija ypač reikšminga Kongregacijai, pašauktai veikti aplinkose, kurias dažnai ženklina trapumas ir skurdas.

Saleziečių Marijos dvasingumas yra giliai bažnytinis. Marija Krikščionių Pagalba šaukiamasi kaip Dievo tautos atramos ir vilties ženklo žmonijai. Jaunimo ugdymas Don Bosco požiūriu neatsiejamas nuo šios plačios ir misijinės vizijos: ugdyti gerus krikščionis ir dorus piliečius reiškia įvesti juos į išganymo istoriją, kurią lydi motiniškas Marijos buvimas.

Šiandien visuose penkiuose žemynuose pamaldumas Marijai Krikščionių Pagalbai ir toliau yra skiriamasis saleziečių tapatybės bruožas. Jis maitina maldą, palaiko misiją, stiprina bendrystę tarp Saleziečių šeimos narių. Jos globoje Kongregacija atnaujina tikrumą, kad ugdymo darbas pirmiausia yra Dievo darbas, kuriame Marija bendradarbiauja su motiniška meile.

 

Šventasis Juozapas, Saleziečių kongregacijos bendraglobis

Greta Marijos Krikščionių Pagalbos Saleziečių kongregacija gerbia šventąjį Juozapą kaip bendraglobį. Jo tyli ir darbšti asmenybė užima reikšmingą vietą Don Bosco dvasingume; jis siūlė jį kaip pasitikėjimo, darbštumo ir klusnumo Dievo valiai pavyzdį.

Šventasis Juozapas yra teisus vyras, Atpirkėjo globėjas ir Mergelės Marijos sužadėtinis. Evangelijoje jis neištaria nė žodžio, tačiau jo gyvenimas iškalbingas: jis klauso, įžvelgia, veikia. Ši vaisingos tylos ir konkrečios atsakomybės dimensija giliai atsiliepia saleziečių charizmoje, pašauktoje derinti kontempliaciją ir ugdomąją veiklą.

Kongregacijai, pasišventusiai jaunimo ugdymui ir profesiniam rengimui, Juozapo darbininko asmenybė turi ypatingą vertę. Jis yra Nazareto dailidė, įvedęs Jėzų į žmogaus darbą. Don Bosco, rūpinęsis žmogišku vaikinų ugdymu per profesines mokyklas ir amatų mokymą, šventajame Juozape matė natūralų amatų ir ugdymo įstaigų globėją.

Šventasis Juozapas taip pat yra tėvystės pavyzdys. Ugdomoji tėvystė, tokia svarbi saleziečių tradicijoje, randa jame evangelinį atramos tašką. Tai ne autoritarinė tėvystė, o diskretiškas ir patikimas buvimas, gebantis apsaugoti ir nukreipti. Vyriausiasis vadovas, kaip Don Bosco įpėdinis, yra pašauktas vykdyti šią dvasinės tėvystės dimensiją, tęsdamas Juozapo pavyzdį.

Pasitikėjimas Apvaizda, skiriamasis Don Bosco gyvenimo bruožas, atsispindi šventojo Juozapo asmenyje. Netikėtose ir sudėtingose situacijose jis pasikliauja Dievo žodžiu ir nedelsdamas atlieka tai, ko iš jo prašoma. Šia prasme Juozapas yra klusnumo Dvasiai ir ištikimybės išbandymuose ikona.

Šiuolaikiniame kontekste, kurį ženklina šeimos ir visuomenės audinio pokyčiai, šventojo Juozapo kaip bendraglobio pasiūlymas kviečia Saleziečių šeimą iš naujo atrasti atsakomybės, globos ir oraus darbo vertę. Jo užtarimas lydi ugdymo bendruomenes jų kasdieniame įsipareigojime jaunimo, ypač pažeidžiamiausių, labui.

 

Šventasis Pranciškus Salezietis, bendraglobis ir dvasinis įkvėpėjas

Don Bosco įkurta Draugija vadinasi šventojo Pranciškaus Saleziečio vardu; jis pasirinktas globėju ir dvasiniu pavyzdžiu. Reformacijos laikų Ženevos vyskupas Pranciškus Salezietis išsiskyrė romumu, pastoracine meile ir gebėjimu kalbėtis.

Don Bosco matė jame švelnumo ir krikščioniškojo humanizmo šventąjį. Religinės įtampos ir konfliktų ženklintu laikotarpiu Pranciškus Salezietis sugebėjo suderinti doktrininį tvirtumą ir elgesio gerumą. Šis pastoracinis stilius giliai paveikė saleziečių pedagogiką, grįstą meilingumu ir įtikinimu labiau nei prievarta.

„Įvadas į dievotą gyvenimą“ suteikė Don Bosco visiems prieinamo dvasingumo modelį – ne skirto tik vienuolynams, o gyvenamo įprastomis gyvenimo sąlygomis. Šis požiūris atsispindi saleziečių siūlomame jaunimo šventume: šventume, kuris įmanomas, džiugus ir įsikūnijęs kasdienėse pareigose.

Šventasis Pranciškus Salezietis įkūnija ir misijinę bei kultūrinę charizmos dimensiją. Žodžio ir rašto žmogus, jis naudojo savo laikmečio komunikacijos priemones Evangelijai skleisti. Don Bosco, rūpinęsis leidyba ir populiaria spauda, atpažino save šiame apaštališkame dinamizme.

Kaip bendraglobis Pranciškus Salezietis ir toliau primena Kongregacijai, kad ugdymas yra pastoracinės meilės darbas. Švelnumas, kantrybė, pagarba malonės laikui yra esminiai saleziečių veiklos elementai. Jo pavyzdyje saleziečiai randa nuolatinį kvietimą derinti apaštališką uolumą ir evangelinį romumą, ištikimybę tiesai ir dėmesį asmeniui.